Ačiū.

Turbūt visi žino tą jausmą, kai reikia išsiskirti su Tau brangiais žmonėmis. Palikti tai, kas tau miela, kur esi pripratęs, kur tau gera. Ankščiau norėjau, kuo greičiau palikti mokyklą, klasiokus. Pereiti į gimnaziją. Nauji draugai, nauji mokytojai, nauji nuotykiai. Viskas nauja. Bet dabar, kai liko tiek nebedaug, kai reikės viską palikti, darosi taip velniškai gaila. Aštuoni metai paleisti kartu, tiek visokių nesamonių pridaryta kartu. Jaučiuosi tokia sava su jumis. Taip visi susigyvenom, visi tapom lyg šeima. Ir dabar taip paprastai išsiskirsim. Gaila bus su jumis išsiskirt, tikrai baisiai gaila. Jau dabar gerklėje toks gumulas stovi ir ašaros rieda. O kas bus kai jau reikės išsiskirt visam? O dieve, baisu net pagalvot. Ne, mes susitiksim, dažnai. Aš pasistenksiu, kad susitiktumėt. Nes man tikrai daug reiškiat. Ir aš tikrai be proto jus visus myliu. Ačiū už viską.




P.S. Atsiprašau, kad įdėjau ne mūsų foto. Niekaip neradau kur mes visi, arba kažko trūksta, arba kažko perdaug. (chuckle)


Su didele meile Jums, Evelina.

Kartais reikia tiek nedaug. :)

Kartais tiesiog pasivaikščiojimas vakare su brangiu žmogumi, nuoširdūs pokalbiai apie viską ir apie nieką, gali taip pakelti nuotaiką, kad jau niekas jos nebesugadins. :)