Tiek nedaug. Tik trupučio meilės.

Aš tiesiog noriu šalia žmogaus, kuris mane suprastų ir tiesiog priėjus kryžkelę,eitų kartu su manimi.



Dieve, atrodo tiek nedaug noriu. :?

Norėčiau laikyti ne tik šiltą puodelį rankoje, bet ir jausti svetimą ranką delne. Sėdėti priešais dainuojančią vaivorykštę ir klausytis grojančių žiogų. Mudu sėdėtume ten… ten, kur glosto mus lietus ir glamonėja pavasaris, o bėgančios kregždutės mums pranašaus „lis“. Tik norisi būti tuo, kuris padėtų Tau kovoti su po blakstienomis besislepiančia tamsa. Ir jokios ašaros nekris ant žemės. Jos pasieks mūsų delnus, o mes jas sodinsime į rusvus vazonėlius, ir atėjęs pavasaris iš jų užaugins dvi svajones. Jei norėsi, mudu jomis pasidalinsime…

Bleemba, kaip trūksta kažko šalia. :///

Dear God...

Dear God, make me a bird. So I could fly far. Far far away from here.

Gerai ten, kur manęs nėra.

Taip laukiau vasaros. Skaičiavau dienas iki jos. O dabar kai jau ji atėjo, taip nieko ir nepajutau. Darosi liūdna. Niekas neparašo. Atrodo, niekam nerūpiu. Bjaurus jausmas. Ir vėl negaliu užmigti nuo įvairiausiu minčių, o atsikeliu užtinusiom akim ir ant, nuo ašarų šlapios, pagalvės. Pavargau. Nieko nebenoriu. Atrodo visiems tik trukdau, atrodo gerai ten, kur manęs nėra. Noriu atostogų, noriu pailsėt, noriu dingt iš čia, noriu, kad bent kasnors manęs pasiilgtų, kad kasnors prieš užmiegant apie mane pagalvotų. ech. kaip nors. Ištverdavau ankščiau, ištvęrsiu ir dabar.

Ačiū.

Turbūt visi žino tą jausmą, kai reikia išsiskirti su Tau brangiais žmonėmis. Palikti tai, kas tau miela, kur esi pripratęs, kur tau gera. Ankščiau norėjau, kuo greičiau palikti mokyklą, klasiokus. Pereiti į gimnaziją. Nauji draugai, nauji mokytojai, nauji nuotykiai. Viskas nauja. Bet dabar, kai liko tiek nebedaug, kai reikės viską palikti, darosi taip velniškai gaila. Aštuoni metai paleisti kartu, tiek visokių nesamonių pridaryta kartu. Jaučiuosi tokia sava su jumis. Taip visi susigyvenom, visi tapom lyg šeima. Ir dabar taip paprastai išsiskirsim. Gaila bus su jumis išsiskirt, tikrai baisiai gaila. Jau dabar gerklėje toks gumulas stovi ir ašaros rieda. O kas bus kai jau reikės išsiskirt visam? O dieve, baisu net pagalvot. Ne, mes susitiksim, dažnai. Aš pasistenksiu, kad susitiktumėt. Nes man tikrai daug reiškiat. Ir aš tikrai be proto jus visus myliu. Ačiū už viską.




P.S. Atsiprašau, kad įdėjau ne mūsų foto. Niekaip neradau kur mes visi, arba kažko trūksta, arba kažko perdaug. (chuckle)


Su didele meile Jums, Evelina.

Kartais reikia tiek nedaug. :)

Kartais tiesiog pasivaikščiojimas vakare su brangiu žmogumi, nuoširdūs pokalbiai apie viską ir apie nieką, gali taip pakelti nuotaiką, kad jau niekas jos nebesugadins. :)

Zzzzz.

Dieve dieve... Šią savaitę tokia pervargus jaučiuosi. Atrodo griūčiau bet kur, kad tik pamiegot. O tiek visko pabaigt reikia, kad nėra laiko net pailsėt normaliai. Atrodo, prisėdi kur minutei, ir atsijungi. Nieko negirdi, nieko nematai. Taip gera tada būna. Ech, džiaugiuosi, kad ryt penktadienis. Turiu vilties, kad savaitgalį išeis pailsėt. Na, o dabar lekiu toliau namų darbų daryt. Zzzzz.











Baisiai labai pavargus, bet vis tiek su meile, Evelina.

Kai balandį krenta sniegas iš dangaus.

Iki vasaros liko 37 dienos, bet, kad ir kaip galbūt kvailai skambėtų, vakar snigo. Tokiais dideliais, puriais kąsniais. Turbūt žiema dar nenori išeit. Bet mes gi norim vasaros. Šltų, jaukių vasaros vakarų. Ech, vasara, greičiau ateik. Mes jau pasiilgom Tavęs.




Na, o dabar turbūt kuisiuos į lovą. Su dideliu puodeliu arbatos, knyga arba muzika. Nes kai toks oras už lango, niekur manęs neišvarysit. (chuckle)




Su meile, E.

Pažadu.

Vieną vakarą ir Mes sėdėsim po šituo dangumi. Aš pažadu.

Gyvenimas gražus - tegu toks būna dažniau

Nuostabi diena. Negalėčiau pasakyti, kad labai skiriasi nuo kitų, tačiau nebuvau susiraukus turbūt nė karto. Na žinoma, dabar dar tik 17:40., bet kaip man - rezultatas geras. Supratau, kad mane tikrai džiugina visai maži dalykai. Pirmiausia tai likau be gaaaaalo patenkinta kai iš istorijos kontrolinio gavau 10. Prieš paskutinę pamoką, sugalvojom su klasiokėm išeit į lauką, nes jau toks nuostabus oras buvo. Ir žiūriu toks mažas lelius su mama vaikšto. Toks žydrom žydrom didelėm akim, pūstais žandukais ir šiaip toks velniškai mielas. O dar priėjęs prie mūsų, savo maža rankyte mano pirštą apkabino ir taip stipriai suspaudė. Dieeeveee taip jau miela. Iš viso maži vaikai ir šunys mano silpnybė. O tas lelius... net žodžių trūksta apsakyt jo mielumą. Ir eidama namo taip užsisvajojau apie broliuką. Kaip mes kartu žaistumėm, kaip eitumėm pasivaikščioti kartu, kaip aš jį išmokyčiau plaukti ir važinėti dviračiu. Nors ir žinau, kad jis mane dažnai nervuotu, bet ai... dabar jau kažkaip net nebesvarbu tai. Na, bet kadangi broliuko jau aš nebeturėsiu. Tai kolkas grožėsiuos svetimais vaikais. (chuckle) Mieliakai gi jie, pripažinkit. :)))














Gyvenimas gražus - tegu toks būna dažniau. :))

Su meile, Evelina.

Kai kartais norisi tiesiog dingti..

Kartais taip norisi pradingti, tiesiog pradingti, nuleisti rankas, tapti kitu žmogumi. Kartais norisi dingti nors vienai minutei, ten kur tavęs niekas nerastų, ten kur galėtum pabūt visiškai viena. Kartais norisi skristi išsplėstais sparnais, kilti ir niekada nenusileisti. Būti toli, toli ten kur niekada tavęs niekas nerastų.
Mama sako, kad aš visad, atsiradus sunkumams, bandau nuo jų pabėgti, o ne juos įveikti. Bet man jau per sunku. Pavargau ir nebeturiu tam jėgų. Pavargau stengtis, kad būtų geriau. Taip kartais pavydžiu kitiems jų gyvenimo. Taip norėčiau būti jų vietoje. Kartais naktimis svajoju, kad ryte atsikelsiu ir viskas bus gerai. Bet, kad būtų gerai reikia įdėti bent šiek tiek pastangų. O aš tik sėdžiu ir dejuoju kaip viskas blogai. Viskas. Nebedejuosiu. Nebeverksiu. Atsibodo. Nuo šiandien bandysiu džiaugtis gyvenimu. Daugiau šypsotis ir juoktis. Ir dar turiu nedidelę viltį, kad vieną dieną ir man nusišypsos laimė. Aš tikiuosi. Labai labai.



Su meile, Evelina

Labas labas aš ne krabas.

Na va, persikėliau į naujus namus. Aš kaip mažas vaikas. Viską rūpi išbandyt, viską paragaut. Taigi bandysim naują blogą.


Pastaruoju metu bandau kažkaip keisti save, savo aplinką. Taigi galbūt dėl to keičiu ir savo blogą. Nepykit, bet rašysiu sau, ne Jums. Kodėl nerašau į dienoraštį? Nemėgstu rašyti ranka, o gal kažkur giliai noriu, kad skaitytumėt ir komentuotumėt mano įrašus. Na, kad ir kaip ten bebūtų, rašau dėl to, jog nenoriu apkrauti draugų ir šeimos savo bėdomis. O be to ir šiaip nemėgstu kalbėti apie save. Todėl rašau.. Rašysiu apie save, mane supančia aplinka, savo bėdas ir džiaugsmus, laimes ir nelaimes. Žodžiu apie viską viską kas šaus į galvą.

Taigi palinkėkit man sekmės. :)

Su meile, Evelina.