Norėčiau laikyti ne tik šiltą puodelį rankoje, bet ir jausti svetimą ranką delne. Sėdėti priešais dainuojančią vaivorykštę ir klausytis grojančių žiogų. Mudu sėdėtume ten… ten, kur glosto mus lietus ir glamonėja pavasaris, o bėgančios kregždutės mums pranašaus „lis“. Tik norisi būti tuo, kuris padėtų Tau kovoti su po blakstienomis besislepiančia tamsa. Ir jokios ašaros nekris ant žemės. Jos pasieks mūsų delnus, o mes jas sodinsime į rusvus vazonėlius, ir atėjęs pavasaris iš jų užaugins dvi svajones. Jei norėsi, mudu jomis pasidalinsime…

Bleemba, kaip trūksta kažko šalia. :///